LT

Augmented Sound, 2015
Augmented Sound is an app that enhances the experience of sound in moving vehicles. The artists have set up a Kickstarter campaign to finance its making, and in the meantime the project is presented in the exhibition space in the form of odorous low lying fog.
DARIUS: I think fog is a must have here […]. Smoke, as a big part comprised out of smaller particles once again become particle of some even bigger part. I wish other elements of the show could engage similar way. What do you think?

NBDM
NICK: […] Maybe this is how the rock hewn churches in Ethiopia were actually made.
DARIUS: Exactly. How old is this one? I thought you were talking about medieval stone cones. This is a super imaginary sculpture. Holographic.
N: They say 1187. I was ­reading an article today in The New York Times about Chief Keef, a young Chicago rapper, who was banned from performing in the Midwest, so he did a Hologram performance instead, but that too was shut down by the police.
D: Ha ha, the police in USA are up to date technologically.
N: They said the hologram would cause trouble. It’s straight out of Southpark.
D: It feels like they knew that holograms are coming and they were prepared. Not entirely, sentences are abstract, but values are already installed.
N: Liudvikas and I were once talking about Santa Claus and how in New York City it is now illegal for Santa Claus to be drunk. We were saying how it confirms him as being real when laws are in place to govern him as a real body. Maybe the hologram regulation does something similar. I guess it’s an ontological situation… or like your comments about words, or Schrödinger’s cat, it either outlines that quantum shadow or just turns the lights on. Which could be devastating for a hologram, no?
D: I’m finding it pleasurable to imagine all kinds of characters, real and real ‘not yet’ fighting for their acceptance. Have you seen this documentary on Pony cartoon fans? (‘Bronies: The Extremely Unexpected Adult Fans of My Little Pony’). It looks like that contradiction between cartoon character and his fan real life character drives the latter’s motive to conti­nue to promote Pony to the realm.
N: The realm being the place the real ‘not yet’ are trying to gain acceptance to?
D: Yep, as if it would be the last and most top level of any PC game.
N: Do you think the ­ideal outcome for computer game cha­racters in completing their levels is to rise to the level of the accep­ted real?
D: I’d like to meet a PC game character who (which) would not want that!
N: But what if the laws by which they operate in the game are more interesting than those of the accepted real?
D: So that’s why I would like to meet them :)
N: Exactly.
D: Once I signed a petition for a Japanese guy to enable him to marry Manga character. I hope it helped him (the petition) or it will help in near future.
VIRGA: And speaking of Japanese, how does a fundraising campaign translate into a fog?
D: You are right, it is Japan­ese to Latin translation – it is completely associative. We thought of a bodily fluid idea fixed in the video that we made for the Kickstarter campaign, slowly spreading through the world, ente­ring exhibition space as a mist of abstract and complex possibilities, for visitors to dip their feet in. Faint urine smell leftovers on shoes and trouser cuffs. Here’s formal critique (institutional?) – it’s just to lever some possible euphoric moments of the entire pro­ject.
V: So it’s not an institution of art or state that you’re pointing at but the institution of cheerfulness?
D: Yes, it is something personal potentially becoming public.

Excerpt from an interview conducted by Shama Khanna

EN

Augmented Sound, 2015
„Augmented Sound“ – programė­lė, kuri sustiprina ­garso įrašų patirtį judančiose transporto priemonėse. Finansavimo šiam projektui menininkai ieško ­„Kickstarter“ platfor­moje, kurioje pristatoma projekto kampanija, o tuo tarpu parodoje projektas įgavo palei žemę tvyrančio rūko, turinčio kvapą, ­pavidalą.
DARIUS: „Manau, rūko čia būtinai reikia (…). Rūkas, kaip didelė dalis, sudaryta iš mažų dalių, savo ruožtu tampa maža kažkokios dar didesnės dalies dalimi. Norėčiau, kad ir kiti ele­mentai parodoje taip veiktų. Ką manai?“

NBDM

NICK: Galbūt tas akmenyje išraustas šventoves Etiopijoje taip ir statė.
DARIUS: Būtent. Kokio šita senumo? Maniau, kad turėjai omeny akmeninius kūgius iš viduramžių. O šičia – skulptūra su super daug vaizduotės. Holografinė.
N: Rašo, 1187. Šiandien skaičiau tekstą „The New York Times“ apie Chief Keef, jauną Čikagos reperį, kurio pasirodymus uždraudė Vidurio Vakaruose, ir jis vietoj to padarė holograminį koncertą. Bet policija nutraukė ir jį.
D: Cha, policija JAV seka naujas technologijas.
N: Buvo pasakyta, kad holograma sukels problemų. Skamba kaip „Southpark“.
D: Skamba taip, tarsi jie žinojo, kad bus tų hologramų, ir buvo tam pasiruošę. Ne iki galo – sakiniai abstraktūs – bet vertės jau suinstaliuotos.
N: Su Liudviku kartą kalbėjome apie Santa Klausą ir tai, kad Niujorke dabar pagal įstatymus Santa Klausas negali būti girtas. Kalbėjom, kad tai tarsi patvirtina, kad jis yra tikras, nes yra įstatymai, kurie jį kontroliuoja kaip tikrą kūną. Galbūt ir hologramos atveju galioja kažkas panašaus. Ko gero čia ontologinė situacija… arba, kaip tu sakei apie žodžius, arba kaip Schrödingerio katė – arba apsibrėžia tas kvantinis šešėlis, arba tiesiog įsijungia šviesa. Kas hologramai būtų krachas, ar ne?
D: Įdomu galvoti apie įvairiausius personažus, tikrus ir „dar netikrus“, kovojančius už pripaži­nimą, už priėmimą. Ar esi matęs dokumentinį apie fanus to animacinio serijalo kur apie ponius? („Bronies: The Extremely Unexpected Adult Fans of My Little Pony“). Tas prieštaravimas tarp ani­macinio personažo ir jo fano charakterio realiame gyve­nime pastarajam tampa motyvu viso­kiais būdais „promoutinti“ Ponį realybėje.
N: Turi omeny relalybę, į kurią „dar netikri“ bando patekti?
D: Jo, tarsi tai būtų paskutinis ir pats aukščiausias geriausio įmanomo kompiuterinio žaidimo lygis.
N: Manai, idealus rezultatas kompiuterinio žaidimo personažams, einant per ly­gius, yra pasiekti pripažintos tikrovės lygį?
D: Norėčiau sutikti kompiuterinio žaidimo personažą, kuris to ne­norėtų!
N: O kas, jei taisyklės, pagal kurias jie veikia žaidime, yra įdomesnės nei tos, kurios veikia pripažintoj realybėj?
D: Todėl ir norėčiau juos sutikti  : )
N: Būtent.
D: Kartą pasirašiau peticiją tokiam vyrukui iš Japonijos, kad jis galėtų vesti Manga personažą. Tikiuosi, kad tai jam padėjo (peticija), arba neužilgo padės.
VIRGA: O kalbant apie Japoniją, kaip finasa­vimo paieškos projektui tampa rūku?
D: Tu teisi, čia gavosi vertimas iš japonų į lotynų – visiškai laisva asociacija. Galvojome apie kūno skysčių idėją, kuri pasirodo tame video, kurį nufilmavome „Kickstarter“ kampanijai. Idėja, kuri pamažu skleidžiasi pasaulyje ir į parodos erdvę patenka kaip migla, turinti abstraktų ir kompleksišką potencialą, į kurią lankytojai gali įmerkti kojas. Silpnas šlapimo tvaikas, pasiliekantis ant batų ir kelnių klešnių čia yra formali kritika (institucinė?) – tiesiog tam, kad kažkiek subalansuotų arba atsvertų viso projekto galimus euforiškus momentus.
V: Tai turi omeny ne meno ar valstybės instituciją, o pakilios nuotaikos?
D: Taip, kažką asmeniško, kas potencialiai gali tapti vieša.

Ištrauka iš pokalbio, kurį moderavo Shama Khanna

LT

Exhibition guidebook is available HERE in PDF

MAPWEBEN

EN

Parodos gidą PDF formatu galite parsisiųsti iš ČIA

MAPWEBLT

LT

XII Baltic Triennial

Curator: Virginija Januškevičiūtė

2015.09.04–10.18
Opening: Friday, September 4, 2015, 6pm
Press day: Wednesday, September 9, 2015, 12pm–8pm or by appointment

WHAT IS AN ARTWORK TODAY CAN BE SOMETHING ELSE ENTIRELY TOMORROW – this sentence, picked out from an interview with the artist David Bernstein, is at the very heart of the forthcoming Baltic Triennial. The idea is not new: how we perceive an artwork and what we expect of it changes in time. Things get forgotten, switched around and we end up looking at the wrong end of a musical instrument or playing a painting back to front. Sometimes, however, that’s on purpose: a composition decomposes, a song becomes a mood, a sculpture – a model, and a drawing – a letter. Are we then to talk about uses of art or rather about the art of uses? Or better skip art at all? Well, let’s find out.

This year’s Triennial will focus on the Baltic more than the previous editions, on the geographical region, its culture and the sea. It is a decidedly transdisciplinary event that, in its own motto of sorts (“what is an artwork today…”) is mainly interested in the “something else”. The exhibition opens up a range of topics and their couplings including influence, exchange, materiality, and impact. It’s primarily an exhibition at the CAC, but the programme of events – talks, launches, presentations, classes and performances – spanning six weeks will expand behind the scenes.
Some keywords:

.                              MURMUR

.                                          MODEL              MOOD
.                                       MENU                              MOON
.                                    TEMPLE                             SISTERS
.                                SYZYGY
.                               EDUCATION
.                               ALREADY                   THERE

.                               DECIMMISIONIING
.                                  BIOMORPH
.                                                     BIOGRAPHY
.                                      PARTICLE
.                                         PLASTIC
.                                          BALTIC
.                                             CLIMATE                            CHANGE
.                                                 SEABASING
.                                                   SHIPWRECK
.                                                                   VOICE
.                                                                   MIST
.                                                                   SPIT
.                                                                MORE PLASTIC

.                                                        PREGNANT
.                                          BUTOH<
.                                       COLOR                            GLASSES
.                                    BALLARD
.                                BALTXPLOITATION
.                               ONYX
.                               WOODS
.                                         MYTH
.                              OCEANS               ACADEMY
.                                OF
.                                          ARTS
.                                  SCALE
.                                    MYRIAD
.                                        PALACE OF INVENTIONS
.                                                       CURRENCY
.                                                         PRACTICALITY
.                                                                   OS
.                                                                   WAVES
.                                                                               NOW

The list of exhibiting artists, speakers, participants, partners for the Vilnius exhibition will be announced by early August.

The public programme of the opening weekend will include a lecture-concert on the Suprematist theory of time by artist Perrine Baillieux (as a tribute to last year’s exhibition by Dexter Sinister); a screening of Temple Operating System by Terry Davis organised by Warsaw-based collective BRUD; and the premiere of Lithuanian curator and filmmaker Gerda Paliušytė’s film, ‘Road Movie’.

Throughout September and October the programme of events will continue with BRUD’s crypto-currency fairytale; lectures by Post Brothers and Adam Kleinman; a series of phone conversations curated by Jennifer Teets and Margarida Mendes (‘The World In Which We Occur’); advance presentations by The Baltic Pavilion created for the 2016 Venice Biennial of Architecture; parallel educational programmes developed with artists Gediminas and Nomeda Urbonas (part of the Zooetics Pavilion of Ballardian Technologies presented at the exhibition in collaboration with Kaunas University of Technology), Jay Tan, Perrine Baillieux, The Oceans Academy of Arts and the CAC’s educator Audrius Pocius. A parallel series of lectures and seminars will be organised at Vilnius Academy of Arts.

For further information please email the CAC’s press office, info@cac.lt

Architecture: Andreas Angelidakis
Graphic identity: Vytautas Volbekas with Maris Bišofs and Goda Budvytytė

The Triennial’s pilot programme in 2014 included opening up the CAC staff kitchen for public events, a semester of interdisciplinary seminars at Vilnius Academy of Arts (both co-organised with Aurimė Aleksandravičiūtė and Jonas Žakaitis), the exhibition ‘Work-in-PrOgress’ arranged by Dexter Sinister and their incantation/talk ‘The Last ShOt Clock’, and the group exhibition ‘Prototypes’. After the Triennial closes in Vilnius on October 18, 2015, its other iterations will be presented in various scales and formats at Bunkier Sztuki Contemporary Art Centre in Krakow (November 25, 2015 – January 31, 2016, curated with Aneta Rostkowska) and “kim?” Contemporary Art Centre in Riga (March 18 – May 8, 2016). The project will conclude with a gathering on an Estonian island in the Baltic in the summer of 2016.

EN

XII Baltijos trienalė

Kuratorė: Virginija Januškevičiūtė

2015.09.04–10.18
Atidarymas: 2015 m. rugsėjo 4 d., penktadienį, 18:00
Spaudos diena: 2015 m. rugsėjo 9 d., trečiadienį,12:00–20:00 arba atskiru susitarimu

TAI, KAS ŠIANDIEN MENO KŪRINYS, RYTOJ JAU GALI BŪTI KAŽKAS KITA – šiemetinės Baltijos trienalės mintys sukasi aplink šį sakinį, pasiskolintą iš interviu su menininku Davidu Bernsteinu. Mintis nėra nauja: tai, kaip suvokiame meno kūrinį ir ko iš jo tikimės, nuolat keičiasi. Dalykai užsimiršta, užsinarplioja ir, žiūrėk, kažkas jau žiūri ne į tą tūbos galą ar pučia ne į tą paveikslo pusę. Tiesa, kartais ši painiava nėra betikslė, o gal net ir visai ne painiava: tai, kas yra, suyra, daina tampa nuotaika, skulptūra – modeliu, o piešinys – raide. Apie ką tuomet geriau kalbėti, apie meno naudą ar meną panaudoti? O galbūt meną galėtume palikti ir visiškai nuošaly? Pabandykim sužinoti.

Dvyliktoji trienalė daugiau dėmesio, nei ankstesniosios, skiria Baltijos temai – tiek geografiniam regionui, tiek jo kultūrai, tiek jūrai. Tai tarpdisciplininis renginys, kuriam savotiškame jo paties moto („Tai, kas šiandien meno kūrinys…“) labiausiai įdomi paskutinioji jo dalis – „kažkas kita“. Tarp temų, kurios skleižiasi parodoje – įtaka, mainai, materialumas, poveikis. Greta šešias savaites veikiančios parodos paraleliai bus rengiami pokalbiai, pristatymai, paskaitos, pamokos ir koncertai – daugybė progų susitikti ŠMC ir kitose erdvėse.
Keletas raktažodžių:

MURMESYS
MODELIS
MĖNULIS
SESERYS
POROS
ŠVENTOVĖ
ŠVIETIMAS
KAIP BUVĘ
PASKIRTIES KEITIMAS
KLIMATO KAITA
MIKROORGANIZMAI
BIOMORFAS
NENUOTAIKA
DALELYTĖ
PLASTIKAS
PROTOTIPAS
BALSAS
BALTIJA
SEILĖS
MIGLA
FARMAKONAS
VĖL PLASTIKAS
LAUKIASI
BUTOH
SPALVOS
KURSAI
BALLARDAS
ONYX
ŠVENTIEJI MOTORAI
OCEANS ACADEMY OF ARTS
BALTXPLOATACIJA
MASTELIAI
VALIUTOS
BEGALĖ
GEDULAS
IŠRADIMŲ RŪMAI
PRAKTIŠKUMAS
OPERACINĖ SISTEMA
BANGOS
DABAR

Parodos atidarymo savaitgalio renginių programoje numatomas prancūzų menininkės ir dainininkės Perrine Baillieux koncertas-paskaita apie Kazimirą Malevičių ir suprematistinę laiko sampratą (tai praeitą vasarą trienalės kontekste dueto Dexter Sinister organizuotos parodos atgarsis), Terry’io Daviso sukurtos „Temple OS“ operacinės sistemos peržiūra, kurią organizuoja Varšuvoje įsikūręs meno kolektyvas BRUD, bei vilnietės kuratorės ir režisierės Gerdos Paliušytės naujo kūrinio „Kelio filmas“ premjera.

Rugsėjo ir spalio mėnesiais renginių programą pratęs kitas kolektyvo BRUD kūrinys – „kriptovaliutų pasaka“, taip pat – Post Brothers ir Adamo Kleinmano paskaitos, ekologijos temai skirta Jennifer Teets ir Margaridos Mendes kuruojama pokalbių telefonu serija „Pasaulis, kuriame randamės“, 2016-ųjų Venecijos architektūros bienalei sukurto Baltijos paviljono parengiamasis pristatymas ir edukacinės programos, sukurtos menininkų Jay Tan, Perrine Baillieux, The Oceans Academy of Arts bei Nomedos ir Gedimino Urbonų (pastaroji – tai drauge su Kauno technikos universitetu organizuojamo projekto „Ballardo technologijų zoetikos paviljonas“ dalis) drauge su ŠMC edukatoriumi Audrium Pocium. Vilniaus dailės akademijoje vyks trienalei skirta viešų paskaitų programa.

Išsami XII Baltijos trienalės programa ir jos dalyviai bus paskelbti rugpjūčio pradžioje. Daugiau informacijos teiraukitės adresu info@cac.lt.

Architektūra: Andreas Angelidakis
Grafinis dizainas: Vytautas Volbekas su Maris Bišofs ir Goda Budvytyte

Pilotiniai dvyliktosios Baltijos trienalės projektai prasidėjo 2014 metais renginiais ŠMC darbuotojų virtuvėje, semestrą trukusiu tarpdisciplininiu seminaru Vilniaus dailės akademijoje (abu šie projektai kuruoti drauge su Aurime Aleksandravičiūte ir Jonu Žakaičiu), dueto Dexter Sinister sudaryta paroda „NebaigtO kūriniO“ ir paskaita-užkalbėjimu „Paskutinio dūžiO“ bei grupine paroda „Prototipai“. Trienalei spalio 18 dieną užsidarius Vilniuje sekančios jos versijos bus pristatytos „Bunkier Sztuki“ šiuolaikinio meno centre Krokuvoje (2015 m. lapkričio 25 – 2016 m. sausio 31 d., kuruojama drauge su Aneta Rostkowska) ir „kim?“ šiuolaikinio meno centre Rygoje (2016 m. kovo 18 – gegužės 8 d.). Projektas baigsis susitikimu-stovykla vienoje iš Estijos salų Baltijos jūroje 2016-ųjų metų vasarą.

LT

To Live in the Present

23 September 1910

A little later Lev Nikolayevich came into the ‘Remington room’.
‘What is it, Lev ­Nikolayevich?’
‘Nothing’, he replied and smiled. ‘How good it is to live in the present! To have in mind only what must be done at the pre­sent moment. To stop thinking about the future. And I want to give up games altogether.’
‘What games?’
‘Solitaire, chess…’
‘Why?’
‘Because in games too there is concern for the future: how the game will come out. It’s good discipline. It breaks one of the habits of being concerned about the future. Very good discipline. I recommend it to you.’
‘I have exactly the same attitude towards letters: I always look forward with terrific impatience to the arrival of the mail from the station’, I confessed.
‘You see – it’s the same thing! And the newspapers, too… One must work on this. Well, but you’re still a young man!’

Excerpt from Valentin F. Bulgakov, L.N. Tolstoy in the Last Year of His Life (transl. Ann Dunnigan. New York: Dial Press, 1971) in Harper’s Bazaar, January 1971, p.50

We might think that the lifestyle industry would always want to promote the idea of living in – and thus consuming – the present, but what mainstream fashion magazine today would dedicate four full pages, just before a feature about the revival of the polka dot, to a novelist who has been dead for 61 years? However, that is not what this is about. I just want to avoid pushing at open doors when writing about the exhi­bition ‘East Asian, New Guinean and Au­stralian Aboriginal Art’ in the ­Radziwiłł Palace, a Brezhnev-era simulation of a seventeenth century hôtel particulier in central Vilnius that is part of the state-run conglomerate called the Lithuanian Art Museum.
Of course the exhibition is not really about the donation of 840 Australian and Melanesian artefacts by the Lithuanian-born dentist, art historian and cultural activist Genovaitė Budreikaitė-Kazokienė (1924–2015). Its title even leaves it somewhat unclear whether the East Asian exhibits, on deposit from the collection of the Bernardine Brothers in Vilnius, should also be understood as ‘aboriginal’.
Of course visitors to the top floor of this out-of-time building, with its crumpled brown carpets and crumbling yellowish walls and with the typical late-Soviet digital clock over the entrance door, do not really get a picture of indigenous art in Australia or in New Guinea, which ‘due to cannibalism and the damp and hot climate that is unbearable for white people […] remained untouched by civilisation up until the close of the 20th century.’ I am quoting the official English translation, signed by ‘Limited Stock Company Skrivanek’, of Julija Mušinskienė’s curatorial note.
What visitors to the Radziwiłł Palace get is instead an image of Lithuania itself as it used to look and feel back in 1989 or 1990, when the ideological embargo of Soviet communism was being lifted but the economy was still socialist: planned and protected but also deprived and isolated. Traces of that reality, where no one saw reason to question the existence of ‘aboriginals’ or ‘civilisation’ or ‘white men’, are continuously activated by the aesthetic regime of the Lithuanian Art Museum. ­(Google it just to see the faux-mediaeval logo!) That, rather than the actual display and the texts accompanying it, is why this new permanent exhibition, inaugurated on 17 May 2013, may serve as an illustration of the ‘ethnographic present’.
Few notions in anthropology are as contentious. It is not difficult to find conflicting definitions online, from the scarcely self-reflexive – ‘a description of culture as it was prior to contact’ or ‘a style of writing in which observations are expressed in present tense’ – to the more pro­blematised: ‘Arbitrary time period when the process of cultural change is ignored in order to describe a culture as if it were a stable system.’ ‘The convention of presenting ethnographic research in the pre­sent tense, now largely abandoned in favour of more explicit historical contextualisation.’
Indeed, the ethnographic pre­sent embodies the contradictions and insecurities of anthropology, along with its colonial pedigree, which has been left surprisingly unthought (particularly in countries that have not been forced to rethink a colonial or imperial past). It is a device for turning the past into a modified and conditioned – and thus ­nece­ssarily fictional – present. And what environment could possibly be more conducive to this operation than a museum that embodies the contradictions and insecurities of museology and leaves them surprisingly unthought? What we experience in the Radziwiłł Palace is precisely this past-as-present, this reassuring – or disconcerting – insistence that time has simply stopped flowing.
It should be clear that the ethnographic present is not the present that Tolstoy dreamed of inhabiting less than two months before his death. It is not the ‘imponderable’ present (to borrow another term from the anthropological rule-book) that will always-already have turned into the past as soon as we name it. It is not the present that will have to defend itself against our obsession with the future. No, the ethnographic present – here represented by boomerangs with touristic inscriptions and ‘forefather’ sculptures whose genitalia are half-concealed by little dried-grass aprons – is always a co­lonisation of the past.
Of course while 1989 and 1990 were really happening Lithuania did not look or feel like this. It was a time of great change, uncertainty and promise. Yes, it had its fair share of squeaky parquet floors, billo­wing net curtains and flickering neon light strips, but these were regarded as a reality to be overcome, not to be preserved in museological aspic. In theory, it would of course be a crime against the genius loci of the Lithuanian Art Museum to dismantle or radically remake this exhibition. In practice, we always have to start somewhere.

Anders Kreuger

EN

Gyventi dabartimi

1910 m. rugsėjo 23 d.

Kiek vėliau Levas Nikolajevičius atėjo į „Remingtono kambarį“.
Kas yra, Levai ­Nikolajevičiau?“
„Nieko“, – atsakė jis ir nusišypsojo. „Kaip gera gyventi dabartimi! Galvoti tik apie tai, ką reikia padaryti dabar. Liautis galvoti apie ateitį. Ir noriu visai mesti žaidimus.“
„Kokius žaidimus?“
„Kortos, šachmatai…“
„Kodėl?“
„Nes žaisdamas taip pat ne­rimauji dėl ateities – kaip pakryps žaidimas? Gerai to nedaryti, disciplina. Ji numarina vieną iš žalingų įpročių: sukti galvą dėl ateities. Labai gera disciplina. Rekomenduoju.
„Man lygiai taip pat būna su laiškais: visada su baisiausiu nekantrumu laukiu iš stoties atgabenamų laiškų“, – prisipažinau.
„Matote – tai tas pats dalykas! Ir laikraščiai… Čia reikia valios pastangų. Na, bet jūs dar jaunas!“

Ištrauka iš Valentino F. Bulgakovo „L. N. Tolstojus gyvenimo pabaigoje“ (Vert. Ann Dunnigan, Niujorkas: Dial Press, 1971) // „Harper’s ­Bazaar“, 1971 m. sausis, p. 50.

Tikriausiai pagalvosite: gyvenimo būdo industrija visada nori skatinti norą gyventi dabartimi – taigi ir vartoti dabar, tačiau koks daugiatiražis mados žurnalas šiandien skirtų ištisus keturis puslapius (greta pagrindinei temai – žirnelių rašto atgimimui – skirto straipsnio) romanistui, mirusiam prieš 61 metus? Tačiau šįkart ne apie tai. Tiesiog nenoriu nueiti lengviausiu keliu rašydamas apie parodą „Rytų Azijos, Naujosios Gvinėjos ir Australijos aborigenų menas“ Vilniaus centre esančiuose Radvilų rūmuose, Brežnevo eros simuliacijoje, imituojančioje septynioliktojo amžiaus hôtel particulier; ši įstaiga yra dalis valstybės kontro­liuojamo konglomerato, vadinamo Lietuvos dailės muziejumi.
Žinoma, ši paroda – tikrai ne apie 840 Australijos ir ­Melanezijos artefaktų, dovanotų lietuvių kilmės odontologės, meno istorikės ir kultūros veikėjos Genovaitės Budreikaitės-Kazokienės (1924–2015). Jos pavadinimas netgi palieka erdvės dviprasmybei: ar Rytų Azijos eksponatai, pasiskolinti iš brolių bernar­dinų kolekcijos Vilniuje, taip pat turėtų būti suprantami kaip ­„aborigenų“?
Žinoma, lankytojai, pasiekę viršutinį šio iš laiko iškritusio pastato aukštą, su nutryptais rudais kilimais, byrančiomis gelsvomis sienomis ir tipišku vėlyvojo sovietmečio skaitmeniniu laikrodžiu prie įėjimo durų, iš tikrųjų nesusidaro vaizdo apie Australijos ar Naujosios Gvinėjos čiabuvių meną, kuris „dėl kanibalizmo ir drėgno bei karšto klimato, tiesiog nepakeliamo baltiesiems žmonėms, […] išliko nepaliestas civilizacijos iki pat XX-ojo amžiaus pabaigos“. Cituoju oficialų kuratorės Julijos Mušinskienės teksto vertimą į anglų kalbą, pasirašytą „Uždarosios akcinės bendrovės „Skrivanek“.
Ką Radvilų rūmų lankytojai vietoj to pamato, yra pati Lietuva – kaip ji atrodė, koks jausmas buvo ko­kiais 1989 ar 1990 metais, kai sovietų komunizmo ideologinis embargas buvo atšauktas, tačiau ekonomika vis dar buvo socialistinė: planinė ir apsaugota, bet ir skurdi bei izoliuota. Tos realybės pėdsakai – kai niekas nematė pagrindo abejoti „aborigenų“ arba „civilizacijos“ arba „baltųjų vyrų“ egzistavimu, – nuolat gaivinami Lietuvos dailės muziejaus estetinio režimo. (Verta pagūglinti jau vien dėl jo išgalvoto viduramžiško logotipo!) Būtent tai, o ne pati ekspozicija ir ją lydintys tekstai, daro šią ­naują nuolatinę ekspoziciją, atidarytą 2013 m. gegužės 17 d., „etnografinės dabarties“ iliustracija.
Ne tiek daug antropologijoje sąvokų, kurios būtų tokios ginčytinos. Internete nesunku rasti prieštaringų apibrėžimų, nuo menkai reflektuotų – „kultūros, kokia ji buvo iki kontakto, aprašymas,“ arba „rašymo stilius, kai stebėjimai reiškiami esamuoju laiku“ – iki labiau suproblemintų: „Atsitiktinis laikotarpis, kai kultūrinės kaitos procesas ignoruojamas sie­kiant apibūdinti kultūrą taip, tarsi ji būtų stabili sistema.“ „Konvencija pateikti etnografinius tyrimus esamuoju laiku, kurios dabar daugiausia atsisakyta įsitvirtinus atvirai istori­niam kontekstualizavimui.“
Iš tiesų etnografinė dabartis įkūnija antropologijos prieštaravimus ir neužtikrintumą, kartu su jos kolonijine kilme, kuri liko stebėtinai neapmąstyta (ypač tose šalyse, ku­rios nebuvo priverstos permąstyti savo kolonijinės arba imperinės praeities). Tai priemonė, leidžianti praeitį paversti modifikuota ir sąlygota – taigi neišvengiamai fiktyvia – dabartimi. O kokia aplinka galėtų būti palankesnė šiai operacijai, jei ne muziejus, įkūnijantis muziejininkystės prieštaravimus bei neužtikrintumą ir paliekantis juos stebėtinai neapmąstytus? Radvilų rūmuose mes pati­riame būtent tai – praeitį kaip dabartį, tokį guodžiantį – ar gluminantį – tvirtinimą, kad laikas tiesiog sustojo.
Turėtų būti aišku, kad etnogra­finė dabartis nėra ta dabartis, apie kurią svajojo Tolstojus likus mažiau nei dviem mėnesiams iki mirties. Tai ne „neapčiuopiama“ dabartis (jei pasiskolintume dar vieną terminą iš antropologijos taisyklių knygos), kuri visada jau bus virtusi praeitimi, vos tik ją įvardijame. Tai ne ta dabartis, kuri turės gintis nuo mūsų liguisto nerimo dėl ateities. Ne, etnogra­finė dabartis – čia reprezentuojama bumerangų su turistiniais užrašais ir „protėvių“ skulptūrų, kurių genitalijos yra pusiau paslėptos mažomis džiovintų žolių prijuostėmis – visada yra praeities kolonizacija.
Žinoma, iš tikrųjų 1989 ir 1990 m. Lietuva taip neatrodė ir jausmas buvo ne toks. Tai buvo didžiulių permainų, netikrumo ir pažadų laikas. Aišku, būta ir girgždančių parketo grindų, banguotų tinklinių užuolaidų ir mirksinčių neoninių šviesų, tačiau tai buvo laikoma tikrove, kurią reikia įveikti, o ne saugoti muzeologiniuo­se drebučiuose. Teoriškai tai būtų, žinoma, nusikaltimas prieš Lietuvos dailės muziejaus genius loci – išardyti ar radikaliai perdaryti šią parodą. O praktiškai visada turime kažkur ir nuo kažko pradėti.

Anders Kreuger